2018-11-19 12-58-39 author Rytis Seskaitis
Elzė serga itin sunkia ir reta liga, jai diagnozuotas Edvardso sindromas – liga su gyvybe nesuderinama. Nepaisant šio, nuo gimimo lydinčio nuosprendžio, mergytė gyvena jau trejus metus.

Daugiau nei pusę savo gyvenimo, dėl daugybinių vidinių patologijų, Elzė gyvena ne namuose, o ligoninėje. Nors šiandien trimetė nekalba, į artimus žmones reaguoja džiugiai, domisi aplinka. Kai gerai jaučiasi, plasnoja, tiesia kojytes, apkabina rankyte, dovanodama nuostabią šypseną…

Elzė yra ketvirtas vaikas šeimoje. Ilgai lauktas, svajotas ir išprašytas dangaus. Mergaitė gimė ir, atrodytų, svajonė išsipildė... Deja, netrukus tėvai sužinojo, kad jų dukrytė turi vieną papildomą chromosomą 18 chromosomų poroje – tai vadinama Edvardso sindromu.

saturnas
Šešerių Mildutei, gimusiai su daugybinėmis galūnių displazijomis, išnirusiais abiem klubais, persuktomis pėdutėmis ir rankyčių plaštakomis, vilčių gyventi medikai nedavė... tik kartojo: neišgyvens, nekalbės, nesėdės... Tačiau mergaitė nepasidavė! Ji ištvėrė jau 10 operacijų, šiandien pati sėdi, moka skaičiuoti, pažįsta raides, lipdo, konstruoja, piešia, lanko priešmokyklinę grupę ir svajoja vaikščioti.

saturnas
Mamos angelu vadinamas dešimtmetis Saturnas, nuo gimimo serga cerebriniu paralyžiumi, jis visiškai nevaikšto, nesėdi be atramos, neišlaiko pusiausvyros... Berniuko svajonės paprastos ir sveikiems galbūt atrodo sunkiai suprantamos – bėgti paskui sesę, gaudyti vėją arba bent jau savarankiškai stovėti be mamos pagalbos. Jis yra kupinas energijos, noro viską patirti ir išbandyti. Saturnas – pavyzdys, kad negalia neatima troškimo gyventi ir siekti tikslų galima su didele šypsena ir optimizmu.

saturnas
Prieš tris metus spindinčių akių mergaitės nerūpestingą vaikystę sukrėtė negailestinga liga – leukemija. Živilė kraujo vėžiu susirgo būdama vos trejų metukų. Ilgus metus trunkantis chemoterapinis gydymas padėjo pasiekti remisiją, bet pažeidė mergaitės periferinę nervų sistemą ir atėmė jėgas. Nors šešiametė atrodo guvi ir linksma, iš tikrųjų ji labai greitai pavargsta, jai labai skauda kojytes, sunku vaikščioti. Pirmokėlei Živilei nueiti kilometrą iki mokyklos – didžiulis kasdienis iššūkis. Tenka ne kartą pailsėti, o kai jėgos visai apleidžia, ją neša mama. Nors pati Živilė nuolat šypsosi, jos mama vis braukia ašaras – skaudu, kai negali padėti savo vaikui, kai gąsdina nežinomybė dėl ateities.